Vietomis labai susimąstydavau, nes visgi ir aš esu jautri kaip ir karininkas Hofmileris. Gėriau kaip saldų nektarą visą knygos turinį, ir džiaugiausi atradusi puikią knygą. Netikėtai praskaidrindavo mintis ir teikdavo peno apmąstymams, kurie mane brandina kaip asmenybę.
Pabaigoje sužinojus tragiška luošos mergaitės baigtį, nusivyliau, nes tikėjausi, kad viskas baigsis kaip pasakoje "ilgai ir laimingai". Bet tai turi savotiško šarmo, ir kaip žinia, suteikia itin spalvingą bei žaiurų poskonį.
Hofmileris po mergaitės mirties jaučiasi kaltas, ir tuo pat metu prasidėjęs karas, suteikia jam akstiną pabėgti į patį jo sūkurį ir rizikuoti savo gyvybe, darydavo narsiausius dalykus, už kuriuos po truputį kaupė ordinus. Ir čia reikėtų grįžti į pačią pradžią, kur karininkas pradeda pasakoti istoriją, ir teigia nevertinantis savo ordinų. tie ordinai rodo jo norą pabėgti nuo savęs paties. Paskutinis knygos sakinys taikliai užbaigia visą istoriją : "joks nusikaltimas negali būti pamirštas, kol jį atsimena sąžinė".
Rekomenduoju perskaityti šią knygą tiems, kurie dar nesiryžo, nes tikrai įkvepianti ir pamokanti knyga.
Anotacija:
Garsaus austrų rašytojo Stefano Cveigo (Stefan Zweig, 1881–1942) psichologinis romanas „Širdies nerimas“, kaip ir geriausios šio autoriaus novelės, nagrinėja painų žmogaus jausmų ir minčių pasaulį bei dvasiniame gyvenime iškylančias moralines dilemas. Pagrindinis romano veikėjas – jaunas leitenantas vakarėlio metu pakviečia merginą šokiui, nepastebėjęs, jog ji negali vaikščioti. Bando užglaistyti savo netaktišką poelgį, vis labiau įsitraukia į merginos šeimos gyvenimą, atranda daugybę užuojautos ir meilės atspalvių, kol galiausiai yra priverstas gyventi su sunkia kaltės našta.
Kaina: mamos biblioteka
Leidimo metai: 1985
Puslapių skaičius: 298
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą